Cepelinai, kitaip dar vadinami didžkukuliais, yra bulvių kukuliai su įdaru. Tai vienas iš nacionalinių lietuvių patiekalų, be to, labai mėgstamas. Koks įdaras pasirenkamas, priklauso nuo kiekvieno skonio (mėsa, varškė...). Beje, toks patiekalas gaminamas ne vien tik mūsų šalyje. Juo pasigirti gali Danija, Ukraina, Norvegija ir Švedija.

Jei pažvelgtume į senesnius laikus, lietuviai valgydavo mėsą, uogas, vaisius, o daugelis patiekalų, kurie dabar vadinami tradiciniais, yra atkeliavę iš kitų tautų. Ne išimtis ir cepelinai (didžkukuliai). Kažkas panašaus į šį patiekalą buvo atsiradę Vokietijoje. Lietuviai juos patobulino (padidino, pagardino). Visgi tradicinė lietuvių virtuvė be cepelinų, galima sakyti, neįsivaizduojama.

Kaip jau rašyta, nereikėtų teigti, jog tai šimtu procentų autentiškas patiekalas, kadangi panašūs gaminiai buvo žinomi ir kitur (pavyzdžiui, Lenkijoje). Deja, tie „kažkas panašaus į cepelinus“ kitose šalyse taip neprigijo ir netapo nacionalinės virtuvės atributu, o tikrieji didžkukuliai išsikovojo vietą po saule (ir kelią į skrandį). Iš tiesų tai nėra koks nors labai senas valgis. Rytinėje mūsų šalies dalyje juos pradėta valgyti maždaug prieš dvi – tris dešimtis metų, o šiaurinėje – prieš pusę amžiaus. Dabar jie tokie populiarūs, kad neapsiverstų liežuvis juos vadinti nelietuvišku patiekalu.

Dažnai cepelinai asocijuojasi su sotumu. Jie ruošiami ir namuose, tačiau žmonės neretai juos užsisako kavinėse, baruose. Paprastai vieną porciją sudaro du didžkukuliai su ant jų užpiltu padažu ir spirgučių pagardu.

Dėl cepelinų kilmės skeptikai gali ginčytis, tačiau tai, kaip šis patiekalas vertinamas lietuvių, atstoja visas abejones. Žinoma, kai kas sako, jog tai riebus, kaloringas maistas, bet juk viską atperka skonis ir didžkukulių suteikiama energija, be to, kodėl gi negalima savęs palepinti tuo, ko trokšta širdis. Šiuo atveju, cepelinais.